Mano mažajai princesei- šiandien jau pusė metukų suėjo! Kartotis, kad laikas lekia neapsakomai greitai, jau nebėra prasmės. Gyvenimas dabar dažnai įsisuka kaip koks tornadas, atrodo nei galo, nei pabaigos tam lėkimui nėra. Gerai kažkas ir sakė- su vienu vaiku, tai atostogos. Ir kartais būna tikrai sunku - Isabellai reikia daug dėmesio ir priežiūros, bet taip norisi, kad ir Jokūbėliui nepritrūktų nei dėmesio, nei meilės- tai kartais nors persiplėšk. BET. Esu neapsakomai laiminga! Dažnai stengiuosi stabtelt ir įsijaust į tą akimirką, kai jie dar tokie mažyčiai, mieli... Tas dažnai skambantis vaikiškas ir kūdikiškas juokas, kai jie abu išdykauja- nu kažkas nerealaus, neįkainuojamo ir tai atperka viską, kas kartais pasirodo sunku.
Na, o pažadas sau dažniau rašyti blogą- šiuo metu irgi sunkiai įvykdomas dėl to laiko lėkimo (tik atsikėlei- o jau vakaras, vaikus maudyt, migdyt ir t.t. (vakare dažniausiai būna didžiausias chaosas), o paskui pati krentu kaip lapas). Nusiprkau net kompą geriausią brangiausią (apie tai kitam įraše), kad tik patogiau būtų rašyti blogą, tai kurgi-per mėnesį laiko aš tą kompą gal du kartus įsijungiau...... Tikrai, negaliu patikėt, kad nuo Isabellos gimimo praėjo jau pusė metų, atrodo, kad kokia savitė. Ir apskritai, atrdo, dar visai neseniai tik svajojau apie antrą vaikelį, galvojau, o jei dar dukrytė būtų, kaip smagu būtų. O dabar jau ir išnešiojau, ir susilaukiau, ir jau pusė metukų jai suėjo.